Svarbu žinoti, kad vidinis kritikas negali būti be darbo . Jei mes jį paliekam neįdarbinę jis kuo greičiausiai randa darbą pats (ir dažniausiai mums nenaudingą: kritikuoja aplinkybes; kritikuoja kitus asmenis; kritikuoja pačius mus). Tai kaip gi kritiką įdarbinti, kad jis dirbtų mūsų naudai?
Kartais taip stipriai norime, kad mūsų partneris, tėvai, seneliai ar kiti žmonės mus suprastų, matytų mūsų akimis ir jaustų tai ką jaučiame patys.
Aplinkui girdžiu, kad santykiai yra darbas, darbas ir dar karta darbas. Kodėl pamirštama paminėti apie darbo saldžius vaisius???