Kas yra paslaptis? Tai, kas slepiama nuo kitų, arba atvirkščiai, tai, kas man nepasakoma, ir tai, ko nežinau. Šeima – artimiausi mums asmenys, dažniausiai tėvai, seneliai, proseneliai. Šiame straipsnyje šeima – kaip nematomų tarpusavio ryšių visuma. Vaikai – ne tik amžiaus grupė, o ir hierarchinė priklausomybė nuo tėvų. Taip, mes suaugame, bet kartu visam gyvenimui liekame kažkieno vaikai. Ir jei sulaukiame savų, visuomet liekame tėvai – ir čia nėra svarbu, ar gyvi, ar jau mirę, mūsų šeimos nariai. Tai kalba apie mūsų santykį, arba kitaip – vietą šeimos plane. Šeimą kaip vienetą galima nagrinėti itin mažą: mama, tėtis, vaikas ir labai didelę: mamos ir tėčio tėvai, mano ir jų broliai, seserys, mano tėvų tėvai (seneliai), senelių tėvai (proseneliai) ir t.t., kiek tik galime atsekti. Naudingiausia santykių korekcijai (šeimos santykių sveikatai) – atsekti tris kartas. Kas ir kada susituokė, gimė, mirė, ligos, netikėtos mirtys, prarasti vaikai. Pasikartojančios ar panašios istorijos, nutinkančios iš kartos į kartą, priklausomybės, staigios mirtys, abortai – persileidimai, neištikimybė, gyvenimas atskirai, kiti partneriai, atiduoti ar palikti vaikai, trėmimų istorijos, skyrybos.
Žmonių, nežinančių savo šeimos istorijų, išties daug, tačiau retas susimąsto, kaip tai, kas buvo giminėje nutylėta, veikia jo asmeninius šeimos santykius jau suaugus, kaip paveikė vaikystėje ir kokias mąstymo programas perėmė. Kaip nekartoti savo tėvų, senelių gyvenimo scenarijų. Čia ir padeda savo šeimos istorijos žinojimas, sąmoningas informacijos iššifravimas, suvokimas, atleidimas. Savo istorijos žinojimas atveda mus į vidinį jausmų pasaulį, kuriame gebame jau savarankiškai įvesti tvarką. Suvokiame, kas mano, kas tėvų ar senelių, atpažįstame, kur ir kokias istorijas kartoju, pradedame kelti klausimus, kaip iš to išsivaduoti, ar galiu kažką pakeisti. Itin dažnai nagrinėdami istorijas, atrandame iš kartos į kartą perduodamą nepagarbą kažkuriai lyčiai arba tiesiog partneriui, atpažįstame vadinamas “geradarystes”, kurios yra tiesioginės manipuliacijos mumis, gebame suvokti savo toksines priklausomybes nuo tėvų, pažeistas asmenines erdves. Nepažintos istorijos, paslaptys mums trukdo išsivaduoti iš šių priklausomybių, arba patys neįvardindami garsiai tam tikrų gyvenimo įvykių, sukuriame paslaptį
ir norėdami gero, atvirkščiai, pakenkiam. Pvz.: vadinamos “gėdingos” šeimos istorijos – kalėjimai, alkoholis, prievarta, netektys, nesantuokiniai vaikai. Įsivaiduokime, mano mama pamilo vaikiną, jau planavo vestuves, vaikinas “pasipustė” padus. Ir jei mama išties mylėjo ir atidavė savo meilę šiam vyrui, jos širdis liko sudaužyta ir užsideda viena iš programų – vyrais pasitikėti negalima, vyrai niekšai, vyrai meluoja, mane skiaudžia, mane palieka, mane išduoda ir panašiai. Mąstymo modelių ir programų susiformuoja įvairiausių, jos priklauso nuo asmens brandumo, sąmoningumo, jautrumo, pasitikėjimo, tikėjimo ir panašiai. Ir štai tokia moteris po kurio laiko sutinka vyrą, nuo kurio pastoja ir susilaukia dukters. Mama dukrai perduoda visus savo mąstymo šablonus. Ir jei aš žinau šią informaciją, aš galiu laužyti šiuos mamos man primestus stereotipus per sąmoningą tikrinimą, kaip su manimi elgėsi priešingos lyties atstovai. Kitas pvz. – alkoholis. Jei šeimoje yra žmogus, turintis priklausomybę, paimkime dažną atvejį, priklausomas – vyras. Vaikai, augdami tokioje šeimoje, jei jiems nepasakoma (buvo per maži suprasti, vėliau tėvai išssikyrė arba tėtis mirė), nepriklausomai nuo to dažnai jaučia gėdą, yra perdėtai atsakingi, prisiima atsakomybę už kitus, gali persiversti į kontroliuojantį. ir tik suvokus, iš kur atkeliauja noras kontroliuoti, iš kur perdėta atsakomybė, mes gebame pradėti pasąmoninį
darbą ,nuosekliai laužant įsitikinimus ir kuriant naujas neuronų jungtis.
Santykių sveikata – palyginus naujas terminas, dažnai rasime tiesiog terminą – darnūs santykiai. Gera santykių sveikata gali sumažinti kitų, mus veikiančių, stresorių ir dirgiklių įtaką mūsų psichologinei, emocinei, fizinei sveikatai. 2011 m. atliktas didelis mokslinis tyrimas Norvegijoje, kurio metu ištirta daugiau nei 50 tūkst. nėščių moterų, patvirtino, kad darnūs
santykiai su partneriu ir pasitenkinimas santykiais sumažino ne vieno stresą keliančio veiksnio (pvz. darbe patiriamo streso, nepasitenkinimo darbu, nereguliarių darbo valandų, somatinių ligų, šeimos pajamų ar motinystės atostogų keliamo streso) poveikį emocinei sveikatai.
Paslapčių, kurios daro įtaką santykiams, yra pačių įvairiausių. Jau tai, kad kažkas kažko nepasako, arba jūs nežinote, tikrai nereiškia, kad tai nedaro jokios įtakos. Yra tokių “paslapčių”, kurios mūsų gyvenimui daro įtaką, mums to net nesuvokiant ir pasireiškia per ligas, santykių su tėvais ar vaikais griūtis, psichologines krizes. Paslaptys arba vadinami nutylėjimai daro labai didelę įtaką nepilnamečiams. Kūdikiai iki 1 metų itin jautrūs santykiui su mama ir yra priklausomi nuo mamos savijautos. Kuo mama neramesnė, tuo vaikui sunkiau, ir atvirkščiai. Į tėtį šiame amžiuje žiūrima per mamos akinius, jei yra pasitikėjimas ir meilė, vaikas mielai priima ir įsileidžia tėtį. Šiame akstyvajame periode formuojasi pamatinis saugumas/nesaugumas pasauliu. Ir jei prisiminsime pirmą pavyzdį apie mamą, patyrusią išdavystę, atpažinsite priežastinį nepasitikėjimo vyrais ryšį. Konsultuojant, dažnai ateiname iki momento, kuomet schema susiformavo, dažnu atveju, ji būna perduota. Galbūt nevertėtų tikėtis, kad mama
papasakos savo gyvenimo istoriją, tačiau dažnu atveju paklausus savo artimųjų apie netektis, priklausomybes ar staigias mirtis, jie šią informaciją atskleidžia. Bet kokia mūsų giminės istorija ar informacija padeda prisiliesti prie mūsų asmeninio informacinio lauko, kuriame glūdi neatpažinti jausmai, pakloję pagrindus pasąmoninėms gyvenimo schemoms ar scenarijams.
Vaikai, nuo metų iki trejų, pasaulį priima jau per savo jausmų prizmę ir vis tikrinasi, ar tai, ką jaučia, sutampa su mamos ar tėčio jausmų palete, jei nesutampa, dažnu atveju praneša susirgdami, alergija viena iš reakcijų į tai, ko nesupranti. Apie tai užsimena ir Karlas Gustavas Jungas savo knygoje atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Savo ligą, egzemą, suvokdamas, kaip vaiko reakciją į tėvų tarpusavio santykius. Šiame etape gėda, baimė išreikšti savo jausmus, nepasitikėjimas tuo, ką jaučiu, suformuoja pasąmonines reakcijas – jausmai meluoja, nėra jokios logikos, su manimi kažkas negerai, aš kaltas ir panašiai. Panagrinėjus antrąjį pvz., kur turime tėčio priklausomybę, vaikams, nepriklausomai nuo to, ar jie žino, kad tėtis priklausomas, ar
nežino, visvien atsiranda kaltės ir gėdos jausmas. Tik priklausomai nuo to, ar žinome, mes suvokiame ir galime dirbti su tuo jausmu. O jei tai paslaptis, pas mus jausmai yra, o adresato, kam jie skirti, mes nežinome, ir dažnu atveju net nepagalvojame, kad tai – ne apie mus, o apie mūsų artimuosius ir juos gaubiančias paslapčių skraistes. Čia galime prisiminti lietuviškus posakius, kaip apie mirusius nekalbame, apie mirusiuosius tik gerai arba nieko ir pan. Tokiu atveju liekame neįgalūs suvokti kai kurių savo asmeninių savybių, įsiskverbiančių giliai į mūsų pačių tapatybę. Mergaitei tokiu atveju gali susiformuoti pasaulio gelbėjimo schema, atsakomybė už tai, kad kiti jaustųsi gerai. Berniukams dažniau susiformuoja perdėtas atsakomybės už kitus
jausmas ir perdėta kontrolė. Asmenys ,kurie žino savo istoriją, pvz. apie senelio priklausomybę, geba atpažinti tam tikrus modelius savo tėvų santykiuose ir koreguoti perduodamą informaciją. Vaikui lengviau suvokti savo tėvus, jų “neauklėti”, nes dažnu atveju, esant priklausomybei, apsisuka gyvenimo eiliškumas: vaikai bando auklėti savo tėvus, tėvai permeta atsakomybę už savo jausmus vaikams. Atpažinus tokius pažeidimus, gebame atsatyti šeimos santykių hierarchiją – kas yra santykių sveikatos pagrindas.
Vaikai iki 6 metų, o ir vėliau, paauglystėje, ir toliau betarpiškai jaučia tarpusavio tėvų ryšius, tik čia jau įsijungia savo asmenybės kaip kintamojo įvedimas. Dažnai susiformuoja kaltė už tėvų jausmus, būsenas, elgesį. Šiame amžiaus tarpsnyje dažniausiai pasireiškia alergijos, įgimtos ar paveldėtos ligos. Tokio amžiaus vaikams itin svarbus yra tėvų santykis ir aiškumas, jie jau daug geba suprasti. kalbasi su draugais ir sužino, kaip ir kas kitose šeimose, pvz. kodėl tėvai miega atskirai. Ir jei šešerių metų vaikui yra aiškus atsakymas, kad kažkuris knarkia, tai vyresnis jaučia subtilesnius tarpusavio jausmus ir jam viduje radaras meta klaidą. To rezultatas – susiduriama su vaikų nebedravimu, užsidarymu, itin dideliu dėmesio reikalavimu, arba, atvirkščiai, palikite mane vieną. Vaikams jau turi būi aišku, kas nutiko, jei vieno iš tėvų šalia nėra, koks jis /ji buvo, ar tėvai pagarbūs ir mylintys vienas kitą, jei taip, jiems klausimų nelabai ir kyla ,radaras rodo teisingai. O jei tėvai gyvena atskirus gyvenimus? Ar yra daugiau brolių ar
sesių? Itin svarbu vaikui suvokti, kad tai, kas vyksta aplink jį, yra ne jo, o suaugusiųjų atsakomybė. Mama ar tėtis, o galbūt globėjas, turėtų vaikui tai ištransliuoti, jo amžiui būdinga kalba ir sąvokomis. Dažnai vaikai serga arba turi kitokių bėdų ne tik dėl peršalimų ar netoleruotinų produktų, tačiau esama ir emocinio fono, kai vaikas suserga, kad pabūtų su mama ar tėčiu, kai subloguoja, kad tėvai nustotų pyktis, kai būna stipriai išbertas dėl savo lyties nepriėmimo. Pvz. mama pasąmoningai nekenčia vyrų, jos sūnus tą jaučia ir vis nori įsitikinti, kad yra mylimas. Gali būti ir atvirkščiai, tėtis nesąmoningai pyksta ant vyriškos giminės (savo tėčio, brolio, dėdės), vaikas “nuskaito”, kad ši lytis nemylima ir ieško patvirtinimo – esu mylimas.
Sąmonė ir yra unkikali tuo, kad priežasties ir pasekmės dėsnis kas kart kitas, atrodytų pasekmė tapati, o priežastingumas kitas. Ir priešingai, priežastis ta pati, o pasekmė gyvenimui, sąmonei, įsitikinimams, kita. Kiekviena šeima, nepriklausomai nuo jos dydžio, yra kaip atskiras organizmas jungiantis vienus su kitais. Kiekvienas iš mūsų turime savo vietą šeimos sistemoje, savo emocijų ir jausmų lauką ir kartu esame sujungti su šeimos nariais tarpusavio emociniais ryšiais, jaučiame visos sitemos sveikatą. Šioje sitemoje sudėtinga susigaudyti suaugusiems, o vaikai ją “sugeria” kaip savo emocijų ir jausmų dalį. Tarpusavio ryšių būna įvairių: nuo sveikų iki ligotų ir nuo silpnų iki labai tvirtų. Jei mes sąmoningai sugebame atskirti save kaip asmenybę sistemoje ir suvokti savo hierarchinę vietą, mūsų gyvenime daug dalykų išsisprendžia tarsi savaime. Pvz.: paimkime berniuką, kuris anksti neteko tėčio ir turėjo “suaugti” anksčiau, t.y. prisiimti vykdyti vyriškas pareigas. Neteko tai nebūtinai mirė, galėjo išeiti, galėjo būti mamos užkrautos pareigos ir panašiai. Užaugęs šis vyras nesąmoningai ima visus kontroliuoti, kad tik kiekvienas atliktų savo
pareigas, ir, priešingai, jis gali pasijausti pamirštas ir suaugęs visaip bandyti “gauti” tą meilės lašą, kurio pritrūko, arba gyventi “laisvą gyvenimą”, nes bet kada gali kažkas nutikti. O galbūt pasitaikė hiperglobojanti mama ir vaikas neturėjo jokios galimybės suaugti emociškai, nes buvo tas, kuris neteko tėčio, ar tas, kurį paliko. Ir taip toliau – variantų begalė, kaip ir gyvenimo istorijų. Ir kaip bebūtų parodaksalu, tai apie tą patį. Suvokus, kad aš gyvenime prisiėmiau tėčio vaidmenį (t.y. surinkau jam išėjus laisvus ryšius) arba suvokus savo vietą tam tikru laiku šeimos sistemoje mes išsilaisviname iš pasąmoninių pinklių gebame atpažinti savo veikimo schemas, atrandame jėgų jas keisti ir naujai pažvelgti į šeimos sistemą. Ir tik kalbėdami atvirai su savo
vaikais mes juos išlaisviname iš jiems kol kas neatpažintų ir nesuvoktų ryšių.
Šiame pavyzdyje kaip ir nėra paslapties – visi viską žino, ir elgesio priežąstis ar schemas lengviau atrasti. Ir antrasis pvz.: mama prieš susilaukdama manęs turėjo abortą (persileidimą), o galbūt ir kelis. Kad būtų aiškiau, įsivaizduokime, kad kiekvienas jausmas turi savo šaltinį ir adresatą. Ir turime istoriją, kai mama laukiasi, t.y. jausmai nori ar nenori jau yra suformuoti ir sklinda iš mamos užgimusiai gyvybei. Mama adresatą (t.y. kam skirti jausmai) žino, jei aš nežinau adresato, laisvas gijas susirenku – būtent taip paslaptis arba tai, ko nežinau, o jaučiu, veikia vaiko pasąmonę. Vaikas neranda jausmo prasmės, ir sklindančius jausmus prisiima kaip sau skirtus. Jei buvo atliktas abortas, dažnai vaiką lydi jausmas, kurio pagrindu abortas buvo darytas. Jei buvo
persileidimas, galbūt yra skausmo gija. Vaikas, gimęs po persileidimo ar aborto, nesąmoningai surenka visas prieš tai buvusiam vaikui skirtas gijas (jausmus) ir čia turime labai daug dviprasmiškų situacijų. Išaiškėjus situacijai, vaikas iš pirmagimio tampa antruoju, o gal ir tečiuoju vaiku, staiga supranta, iš kur trūkumo jausmas, nes buvo antras kiaušinėlis (dvyniai) ir panašiai.
Paslapties atskleidimas, savo giminės istorijos žinojimas mums yra kaip žemėlapis sveikesnių santykių link, tai lyg gatvės žibintai atsigavę ir apšvietę tamsiuosius mūsų sąmonės kampus. Klausinėkite, klausykite savo protėvių istorijų, jos mėgsta kartotis, o ten, kur kartojasi, glūdi raktas į atsakymą kodėl?
Straipsnis publikuotas žurnale „Raktas”